Esu vedęs ceremonijų ir anksčiau, bet šita kažkaip jautėsi kaip pirmas kartas 😄
Kai sutikau vykti vesti vestuvių vakarinės dalies kartu su ceremonija į Italiją, atrodė, kad viskas bus gana paprasta ir aišku, nėra ko nerimauti. Bet kuo labiau artėjo šventės diena, tuo labiau pradėjau suvokti, kiek ceremonija vestuvėse iš tikro svarbi. Ir kad ji didele dalimi gula būtent ant mano pečių 🫣 Čia ne šiaip programą pravesti, čia momentas ir emocijos, kurias žmonės prisimins visą gyvenimą.
Ir tada prasideda apmąstymai: kaip padaryti, kad nebūtų banalu? Kaip įtraukti humoro, bet nepaversti visko per lengvu monologu? Kaip išlaikyti jausmą, bet neperlenkti į per rimtą pusę?
Buvo daug vidinių klausimų, bet tuo pačiu labai aiškus jausmas, kad dėl šių jaunųjų norisi paieškoti ir išeiti iš savo įprastų rėmų 🔥
Ir kai ceremonija praėjo, atsirado ramybė. Lyg sunkiausia dalis jau padaryta. Ir tuo pačiu džiugu, kad spėjo iš anksto ateiti supratimas, kokią didelę reikšmę tai turi, kad ne vakarėlis yra svarbiausia 😅
Faina, kad net ir po 9 metų vedimo vis dar atsiranda tokių patirčių, kur galiu pasitikrinti save, pašlifuoti kampus, paieškoti naujų spalvų ir priimti pokyčius 🤍
